Poezija – „Aš atidaviau jums viską…“

416 Komentarų nėra
Poezija William Wordsworth

Poezija William Wordsworth

Visa gera poezija yra spontaniškas audringų išgyvenimų srautas, kurį ramybės būsenoje suformuoja emocijos… Maždaug taip kažkada poeziją apibūdino didysis anglų romantikas Viljamas Vordsvortas (William Wordsworth). O kokia poezija yra gera, kokia – nelabai? Kaip ji keičiasi priklausomai nuo laikmečio ir kaip konkrečiu laikmečiu keičiasi jos vertinimas? Galas žino… Bet jeigu žmogui kirba, jis juk gali ką nors parašyti…

[divider top=“no“ style=“double“]

Poezija – „Aš atidaviau jums viską…“

Aš atidaviau jums viską, ką turėjau
Taigi nieko ir negavot iš manęs…
Daug dienų petys į petį ėjot
Nežinau kas mano kelia sukruštą pratęs…

Apskritai juk nesvarbu kur ėjom,
Nesvarbu ir ko, ir kam
Neskaudu, kad ant manęs padėjot
Tik skaudu, kad nesvarbu niekam…

Šūdas verda nuo prisiminimų, cha…
Viskas buvo sudėliota kažkada gražiai.
Čia šeima, čia aš, čia kolektyvas –
Man atrodė tęsis amžinai.

Toj pačioj bandoj kaip jūs aš gimęs.
Man norėjos kaukt vilku, bet mekenau avim.
Ryjant pašarą vis tiek žvalgiaus į girią –
Nenorėjau aš bendraut su piemenim.

Štai sugudravau ir gatvėj atsidūriau
Tarp tikrų vilkų kaukiau plonu balsu.
Nesigavo jiems manęs išrūrint
Bet ir aš gi netapau bosu.

Lygu lygu, jokio pratęsimo –
Aš toliau ėjau savo keliu.
Metai bėgo ir ne dėl pisimo
Pasakiau vienai, kad ja myliu.

Na jau čia be sentimentų –
Patys žinot, joms tik pasakyk.
Prižadės, priims prieš Dievą sakramentus
O paskui nugargraužius laikyk.

Pisasi prieš vestuves kaip katės,
Visaip kaip – tik pasakyk.
Kvailas aš buvau, nepratęs…
Tu nepertrauk broli, leisk man išsakyt.

Taip, žinau, jos žino kam jos gimę,
Žino, kaip mus žąsinus valdyt.
Vat taip ir su manim, babuinu –
Sugebėjo dušią išdraskyt.

Penkmečiais aš laukiau saulės,
Penkmečiais ilgėjausi žiemos…
Kad sušildytų tą tuštumą be meilės,
Kad atšaldytų skausmus nuo tos kančios…

Prabėgo metai kaip viena diena,
Kaip balius, kuris tęsias iki ryto…
Kažkas išlūžo, o kažko jau nebėra,
Akordai tie, deja daina jau sudarkyta…

Ne metų gaila man, ne praeities,
Man gaila šūdino dalyko –
Neturiu artimo, kurs samaną paties,
Ir užgesins žvakes is ryto.

Kaip skauda man; oi! oi! cha! cha!..
O kam gi lengva, niekam, niekam…
Todėl diena, juk kiekviena diena –
Jos mūsų, o mes jas paliekam…

Kategorija: Šampūnas smegenims

Apie autorių

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus atskleistas. Privalomi laukeliai pažymėti žvaigždute (*)

Saugokitės jaunų gydytojų ir senų barzdaskučių.

Bendžaminas Franklinas